Balandžio 1-ąją (Melagių dieną) šmaikštesni juokavo, o šilutiškiai ne tik juokavo. Vidurdienį prie Hugo Šojaus kapo susirinko paminėti 165-ąsias miesto mecenato, filantropo metines. Dalyvavo Šilutės r. savivaldybės, seniūnijos atstovai, Šilutės pirmosios gimnazijos bendruomenė, miestelėnai.
Šilutės pirmosios gimnazijos kanklininkų ansamblis (vadovė G. Pocienė) varžėsi su aukštuose medžiuose balsą miklinančiu paukštuku... Susirinkusiuosius pasveikinusi Šilutės pirmosios gimnazijos mokytoja Vaida Galinskienė priminė, kad Hugo Šojus yra rašęs apie savo troškimą išsaugoti dirvą, kurią žmogus savo triūsu paverčia derlinga žeme, pastogę, medžius. Jo troškimas išsipildė – H. Šojaus miestui dovanoti pastatai stovi po šiai dienai, nenudžiūvo ir jo rūpesčiu pasodinti parko medžiai.
Renginio vedėja klausė: „O kuo šiandien galėtų pasidžiaugti Hugo Šojus? Ar to paties trokšta ir šiandieninis žmogus?“
Pirmasis atsakyti į klausimus buvo pakviestas Šilutės muziejaus istorikas Darius Barasa. Istorikas prisiminė, kad prieš 20 metų visa Lietuva pajuto laisvės jausmą. Tuomet ir šilutiškiai, kupini optimizmo, entuziastingai ėmėsi tvarkyti H. Šojaus palikimą. Daugelis mena, kad sovietmečiu greta miesto mecenato ir filantropo amžino poilsio vietos stovėjo Hidraulinių pavarų gamyklos pastatai, jų teritoriją juosė tvora. Tuomet apie Hugo Šojaus nuopelnus miestui nebuvo garsiai kalbama. Atgimimo laikotarpiu nemažai triūso įdėjo kapavietę ėmusi tvarkyti Šilutės pirmosios gimnazijos bendruomenė ir tuomet mokyklai vadovavusi doc. Romualda Dobranskienė.
„Dvaro kapinėse ilsisi H. Šojaus sūnus Erikas, kažkur greta turėtų būti F. Radkės bei jo šeimos narių kapai – iš viso apie 20 kapaviečių, – susirinkusiems pasakojo istorikas D. Barasa. – Tai reiškia, kad mes ir šiandien vaikštome po dvaro kapines, nežinodami kas po mūsų kojomis...“
Istorikas pesimistiškai kalbėjo ir apie Hugo Šojaus dvaro rūmų pastatus, kurie šiandien, kaip ir prieš 20 m. nėra tarp patraukliausių miesto objektų – tik pagrindinių rūmų fasadas šviečia, o gretimi pastatai – apgriuvę.
Šilutės Pirmosios gimnazijos direktorės Laimos Spirgienės nuomone, miesto geradarys Hugo Šojus, žvelgiąs iš savo aukštybių, tikrai didžiuotųsi, jei jaunimas žinotų apie jo gyvenimą ir sektų jo pavyzdžiu. Vien tai, kad kasmet prie jo kapo susirenka gražus būrys jaunimo džiugina – Hugo Šojaus atminimas gyvena ir jaunų žmonių širdyse.
Prie Hugo Šojaus kapo akmens padėtas vainikas, gėlių, uždegtos žvakės – tarsi pradėtų Hugo Šojaus ir šiandieninių šilutiškių darbai ryšys, simbolizuojantis H. Šojaus troškimą, kad ir po mūsų čia bus derlinga žemė su pastatais ir medžiais...
Laima PUTRIUVIENĖ
