80-metis Pranciškus Žvirblis gimtajame Spiečių kaime (2 km už Žemaičių Naumiesčio Šylių link) mena ganyklą, vietos gyventojų Akmenyne vadintą. Spiečių kaimas jo vaikystėje buvo nemažas, gyvenimas virė bemaž 20 sodybų. Dar mena, kad miškelyje, kuriame mažieji kaimo piemenukai ganydavo avis, augo galingas ąžuolas. Šimtamečio galiūno pašonėje stūksojo didžiulis raudonai žėrintis akmuo. Tai nebuvo paprastas laukų riedulys – ant jo piemenėliai rytais kartais rasdavo dar rusenančią ugnį ar šiltų anglių.
„Mes, vaikai, tuo nelabai domėjomės, mums labiau rūpėjo pasitaškyti netoliese tyvuliuojančio šaltinėlio vandenyse, kur troškulį malšino ir mūsų ganomos avys. Suaugusieji gi neretai kraipė galvas, kas ugnį aukure užkuria“, – mena pirmąją šių metų dieną garbingą 80 metų jubiliejų atšventęs Pranciškus Žvirblis.
Apie alkakmenį, ant kurio rusendavusi ugnis, kalbėdavo ne tik 90-ies metų sulaukęs P. Žvirblio tėvas Povilas, bet ir dar anksčiau – jo tėvo tėvas, taip pat Povilas.
Akmenų gausa
Spiečių kaimo apylinkėse akmenų netrūko. Dabar naumiestiškis P. Žvirblis pasakoja, kad karo metu rusų kareiviai rinko akmenis ir vežė bunkeriams grįsti. Iš akmenų jo tėvai bei kaimynai net pinigų uždirbdavę – akmenų pirko vokiečiai, tik reikėdavo juos atvežti į Kulėšus. Didžiuosius, kurių nepajėgdavo į vežimą įridenti, dėdavo parako ir sprogdindavo. Per neatsargumą nemažai kaimiečių plaštakas susižalodavo, net pirštus prarasdavo.
Pasak P. Žvirblio, jo tėvų ūkis buvo nemenkas – per 30 ha žemės, tad netrūko nei duonos, nei kruopų. Pinigų tėvas gaudavo už gyvulių gydymą, mat tarnaudamas netoli Sankt Peterburgo mokėsi veterinarijos. Pasibaigus tarnybai, nesulaukęs diplomo, išskubėjo namo, į gimtuosius Spiečius. Sugrįžusiam mokslas pečių nespaudė, nediplomuoto veterinaro paslaugų prireikdavo ne tik spietiškiams, bet ir gretimų kaimų gyventojams, jų gyvuliams susirgus.
Ir Pranciškaus Žvirblio tėvų žemės ribos buvo paženklintos akmenimis. Akmenų prireikė ir per Antrąjį pasaulinį karą, kai Pranciškaus tėvas Povilas greta sodybos tvenkinio iškasė vingiuotą bunkerį. Išlipę iš bunkerio rado 16-os lietuviškosios divizijos karius. Lietuvos kariūnams Žiogų sodyba tiko – čia įsikūrė su visa lauko virtuve. Moterys skalbdavo, virdavo, termosuose nešdavo kareiviams valgį, dar pamena, kad jos linksmai supdavosi didžiulių sodybos medžių sūpynėse.
Beliko trys sodybos
Dabar Spiečiuose gyvenimas berusena trijose sodybose. Daugiau nei prieš pusšimtį metų per kaimą ir jo apylinkes praėjo melioratoriai – neliko daugumos sodybų, senuosius kaimo gyventojus keitė jaunesni, daugelis išsikėlė gyventi kitur. Tada iš tėviškės išsikėlė ir naują trobą Vanagiuose pasistatė ir Pranciškus Žvirblis. Po dešimtmečio kaimynystėje trobas statėsi ir vyresnieji broliai Žvirbliai. Sausinant pievas, pjūklo neišvengė ir šimtametis Spiečių ąžuolas, galbūt menantis šventą vietą ir stabmeldžius protėvius. Tik galimos šventvietės alkakmeniu tuomet pasirūpino patys melioratoriai, rūpestingi atvežę į tuometinę melioratorių mechanizacijos dirbtuvių teritoriją Žemaičių Naumiesčio miestelyje, vėliau – prie muziejaus.
Ilgiausiai Europoje
Žemaičių krašto etnokultūros centro vadybininkė Adma Baltutienė pasakoja, kad svarbiausia senovės lietuvių religijos ypatybė – gamtos ir jos reiškinių garbinimas. Lietuviams visa gamta atrodė pilna slaptos, galingesnės už žmogų jėgos, kuri jam arba priešiška, arba palanki. Garbindami, dievindami visus gyvastingus gamtos reiškinius, lietuviai buvo panteistai.
Senovės lietuviai sudvasino gamtos elementus ir kūnus: ugnį, akmenis, kalnus, vandenį, saulę, mėnulį, griaustinį, ąžuolus, liepas, žalčius ir pan. Melsdamiesi jiems, bijodavo, kad ugnelė gali supykti ir sudeginti, vanduo – paskandinti, įžeista saulė – nebešviesti, užrūstintas griaustinis – nutrenkti...
Senovės baltų tikėjime šventųjų giraičių kultas išliko ilgiausiai Europoje. Šventoji giria, dažniausiai ąžuolų, buvo laikoma dieviškų galių saugoma vieta. Niekas nedrįsdavęs šventvietės medžio nukirsti, tikėdavę, kad šventos vietos medį palietęs blogio neišvengs.
Krikšto metais pagoniško kulto vietas – šventąsias girias – pradėta naikinti, tačiau medžiai ir girios dar ilgai buvo garbinami.
Pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas 1547 m. „Katekizme“ rašo, kad dar daugelis tautiečių visų akivaizdoje atlieka stabmeldiškas apeigas, garbina medžius, upes, todėl ragino žmones „išeiti iš miškų, girių“.

Laima PUTRIUVIENĖ