„Nieko nerežisavome, tik norėjome sueiti, pasidžiaugti, kad esame. Atsigręžti atgal ir prisiminti, kokie buvome prieš 10 metų. Tada buvome nedrąsūs ir „žali“, o šiandien, prabėgus dešimtmečiui, kaip draugija jaučiamės solidūs. Šiandien manantiems, kad kaimo turizmo sodybos šeimininkas tik pinigus skaičiuoja prie vartelių, mes jau galime tvirtai paprieštarauti. Apie kaimo turizmą žinome, kaip sakoma, iki panagių. Ne kartą kiekvienas mūsų yra pajutęs, ką reiškia prisėsti vakare prie televizoriaus, kai nebesupranti – valgyti ar gerti norisi... “ – atviravo draugijos pirmininkė Dalia Drobnienė, visus tuos 10 metų vadovaujanti draugijai. 

Kai 1999 m. Šilutės turizmo ir verslo paslaugų mokyklos direktorius P. Avižinis pakvietė  į kursus apie kaimo turizmą, pirmininkė D. Drobnienė prisipažįsta, kad ir jai ir daug kam tas žodis dar buvo svetimas. Du mėnesius rusniškiai, kintiškiai klausėsi, studijavo, vėliau keliavo po Žemaitiją, dar vėliau rusniškius  likimas  suvedė su dviem kūrybingais žmonėmis – Klaipėdos universiteto dėstytojais Ramūnu Povilansku ir Aušrine Armaitiene. Jie rusniškius supažindino su įgyvendinamu projektu „Parama Lietuvos Pamario vietinėms bendruomenėms sprendžiant subalansuotas plėtros programas“ ir pasiūlė pagalbą bei paskatino burtis į draugiją. Taip 2000 m. rugsėjo 4 d. Šilutės savivaldybėje buvo įregistruota Rusnės kaimo turizmo draugija, vienijanti penkias kaimo turizmo sodybas ir dešimt žmonių.

Būriui buvo lengviau laimėti projektų finansavimą, ieškoti bendradarbiavimo partnerių. 2002-ųjų liepos mėnesį rusniškiai gilino žinias Klaipėdos universiteto mokslininkų surengtame dviejų dienų seminare „Sodybos paruošimas kaimo turizmui Pamaryje“. Teoriją papildė praktinės žinios, praverčiančios dar ir šiandien. Rusnės kaimo turizmo  draugijos nariai buvo mokomi rašyti projektus. Jiems buvo sudaryta galimybė išvykti į Italiją, kur susipažino, kaip anoje šalyje plėtojamas  turizmas, kaip jį remia valdžia.

Rusnės kaimo turizmo draugija nuo pirmų dienų bendradarbiauja su Kintų buriavimo klubu, Rusnės gamtos fondu, bendradarbiavimo sutartis pasirašyta su Polesko (Rusija) kaimo turizmo organizacija „Labiau“.

Prieš 9 metus draugija Rusnės pagrindinės mokyklos patalpose įkūrė konsultacinį centrą. Mokyklos vadovė bei kolektyvas tvirtina, kad centras dar labiau privertė bendruomenę pasitempti –  juk niekada nežinosi kokia turistų grupė aplankys. Prieš 10 m. draugijoje užsiregistravo penkios kaimo turizmo sodybos, dešimt žmonių, šiandien draugija vienija jau 12 kaimo turizmo sodybų.

Justinas ir Emilija Pužai gyvena labai ramiame kampelyje, Pylimo gatvėje. Ponas Pužas pasakoja, kad jo gimtinė – Švėkšnos kraštas. Pokario metais ten buvo labai neramu, dieną – vieni ateina, naktį – kiti... Visiems duok valgyti, gerti, o ką duos atgal niekada nežinojai. Ramesnio gyvenimo ieškodamas Šilutės rajone netrukus įsikūrė Rusnės saloje. Gyvenime teko įvairių darbų dirbti, 15 metų saloje augino karpius – nuo ikrų iki trejų metų, vėliau juos realizuodavo Karaliaučiuje. Dabar su žmona gyvena netoli Pakalnės ir svečių savo sodyboje priima. Nors ir nebe pirmos jaunystės, tačiau yra aktyvūs Rusnės kaimo turizmo draugijos nariai. Kur reikia išradingumo, teatrališkumo, didžiausios paramos sulaukiama iš Simo Knapkio.

Pasveikinti  asociacijos narių atvykusi vicemerė Stasė Skutulienė sakė, kad jai tenka daug keliauti – yra mačiusi  nemažai gražių pasaulio kraštų, tačiau Rusnės sala ypatinga. Ji pastebi, kad miesteliui dar reikia suklestėti, bet natūralus salos gamtos grožis čia traukia turistus ne tik iš Lietuvos.

Rusnės seniūnas Voitechas Deniušas pripažino, kad Rusnės kaimo turizmo draugija – salos veidrodis, atspindys ir siela. Jis pastebėjo, kad ant kulnų lipanti industrija niekada neatstos nuoširdumo, kurį poilsiautojas patiria kaimo turizmo sodyboje. Seniūnas dėkojo, kad draugija rūpinasi ne tik savo reikalais, verslu, bet ir padeda formuoti miestelio įvaizdį.

„Mus jungia tie patys  vandenys, mes čia net per Šaktarpį atvykstame, rusniškiai pas mus taip pat dažni svečiai“, – šypsojosi kintiškiai, kaip dera kaimynams atvykę pilnomis rankomis dovanų.

Nuskambėjo ne vienas padėkos žodis. Mokytojos Juditos Jakienės sukurti keramikos dirbiniai įteikti kiekvienam draugijos nariui bei draugijos krikštatėviams Ramūnui Povilanskui ir Aušrinei Armaitienei, ragauta karšto vyno, kalbėta, juokauta – rusniškiai užgrūdinti potvynių žodžio kišenėje niekada neieško.

 Skambių dainų dovanojo Šilutės  kamerinis choras „Vartana“ (vadovė Gražina Matulienė).