Vincentas Žebelys gimė 1917 m. rugpjūčio 23 d. Tauragės r. Aukštupių kaime. Jų šeimoje buvo penki broliai ir viena sesuo. Mokytojo darbui ruošėsi Tauragės mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1936 m. 1937 m.  Žakainių pradinėje mokykloje pradėjo mokyti pradinukus. 1939 m. buvo mobilizuotas į kariuomenę. Ten  jis po kursų gavo sanitarinės dalies puskarininkio laipsnį. 1941 m. jo dalinys buvo rusų varomas į sovietų šalies gilumą. Su vienu ukmergiškiu V. Žebelys sugebėjo pabėgti. Vokiečiams iš Lietuvos išvarius rusus, jis 1941 m. grįžo į Žakainius ir tęsė savo pamėgtą mokytojo darbą. 1949 m. kovo 25 dieną visą jų šeimą buvo nuspręsta ištremti, bet jie sugebėjo pasislėpti.

Vaikystė

1942 metais nuo mano gimimo Pypliškės kaime, Šilutės r., suėjo septyneri metai, bet pasitarus su mokytoju Vincu Žebeliu buvo sumanyta palaukti ir į mokyklą mane išleisti kartu su broliu po metų. Jis buvo gimęs 1936 m. Mokytojas mudviem padovanojo Elementorių. Jis buvo skirtas pirmokėliams. Rudenį mama su tėčiu pradėjo mudu mokyti skaityti. Raidžių nepažinojome – jas turėjome išmokti pažinti patys pagal perskaitytą žodį. Taip tėtis buvo išmokęs be kitų pagalbos vienas pats skaityti. Nelabai mums sekėsi. Tėveliai labai kantriai stengėsi mudu mokyti. Pagąsdindavo, kad nemokančius skaityti mokykloje baus. Bausmių bijojome – abudu buvome jautrūs, nors beržinės košės ir neteko paragauti. Pamažu vis dėlto visus skaitymėlius išmokome skaityti – iškalėme mintinai.

Kaimynas meistras Petras Nausėda mums sumeistravo medines mėlynas dėžes, nešiojamas ant nugaros, knygoms ir sąsiuviniams susidėti. Tokias kuprines mes tik vieni mokykloje teturėjome. Siuvėjas iš mamytės išaustos medžiagos pasiuvo naujus rūbelius. Tėtis Švėkšnoje nupirko medines, lengvai paraižytas medines klumpes, pieštukų, rašalo buteliuką ir plunksnakočių.     

Į Žakainių pradinę mokyklėlę, kuri buvo už 3 km nuo mūsų namų, gražiai aprengtus atlydėjo mamytė. Mus pasitiko mokytojas Vincas Žebelys, gyrė, kad gražiai atrodome. Greitai mus visus susodino į suolus po du. Susipažindamas su mokiniais mokytojas davė paskaityti iš Elementoriaus. Mudu su broliu pasirodėme geriausiai. Bet po to mokytojas padavė skaityti kitą knygelę – deja, mudu neperskaitėme nė vieno žodžio. Tai atsiminsiu, kol gyvas būsiu...

Mokytojas

1943 metais Žakainių pradinės mokyklos mokytojas Vincentas Žebelys susituokė su mamytės pussesere Brone Nausėdaite. Jaunoji pora paprašė mano tėvų, kad jų vestuvės būtų atšvęstos ką tik tėčio pastatytoje klėtyje. Prisimenu, kaip įdomiai ir kultūringai jie dainavo, žaidė žaidimus. Nuo stalo pakilę eidavo į kiemą pašokti. Jaunoji buvo labai graži mergina, drįstu rašyti, net gražiausia visoje Lietuvoje. Jos tėtį žmonės pravardžiuodavo „Šmukšteliu“ – mat jam vis smukdavo kelnės. Nausėdų Žakainiuose buvo net penkios šeimos, tad beveik kiekvienas turėjo pravardę.

Jaunavedžiai paprašė mano tėvų leisti jiems pagyventi toje klėtyje. Žinoma, tėvai mielai juos priėmė ir stengėsi visokeriopai padėti. Gyvenant pas mus, jiems gimė sūnus, kurį pakrikštijo Kęstučio vardu. Deja, vaikelis, nesulaukęs nė metukų, mirė nuo difterijos, kuri tuomet daug mažųjų užmigdydavo amžiams.

Jaunoji pora buvo inteligentiška, abu kultūringi, maloniai bendraudavo su visais žmonėmis. Mokytojas buvo Lietuvos patriotas, tai su mano tėčiu vis politikuodavo apie rusus, apie vokiečius, dievindavo Ameriką.

Žmonėms patiko mokytojo žmoniškas elgesys, įvairių įvykių vertinimas. Maloniai prisimenu jo vedamas pamokas. Pateiktą medžiagą per pamoką lengvai  įsisavindavome. Gražiai su liepsnojančia širdimi mums skaitydavo Maironio, P. Vaičaičio, A. Baranausko eiles. Patiko jam P. Vaičaičio – Sūduvos krašto sūnaus žavesys Lietuva. Džiaugėsi K. Donelaičiu. Mano pradinių klasių mokytojo meilė šiems Lietuvos Šviesuliams pasėjo mažų vaikų širdelėse grūdą – meilę savo kraštui, kuris ir šiandien gyvas manyje.

Pogrindinė veikla

Po beveik dvejų metų, jau grįžus rusams V. Žebelį paskyrė mokytojauti į Didšilių pradinę mokyklą Šilutės rajone, netoli Ramučių. Sudėtingos pokario sąlygos nenutraukė mūsų ryšių su jo šeima.

V. Žebelys ir rusų okupacijos metu negalėjo gyventi be radijo. Siųstuvą, kad nepagautų seanso metu, su motociklu veždavo į skirtingas tolimas puses. Teko iš tėčio ir dėdės Povilo girdėti, kad mokytojas padėjo partizaniniam judėjimui, buvo užmezgęs ryšį su Vakarais. Jis visą laiką klausydavo žinių ir iš anapus, ir vietinių.. Su žmonėmis jas aptardavo.

Gyvendamas Šilutėje artimai bendravo su šviesia asmenybe Šilutės katalikų bažnyčios klebonu Juozapu Grubliausku, kartu su juo rašė į „Kroniką“.

Po 1970 m. Vincas Žebelys kovojo su aukštais sovietinės valdžios pareigūnais, rašydamas jiems anoniminius laiškus, stengdamasis juos sugėdinti už Tėvynės išdavystę, primindamas, kad reikės atsakyti. „...Kad nėra laisvės, tai visi žinome, o kad mokytojas pavirto bedieviškojo okupanto pastumdėliu – mes, mokytojai, jaučiam... – rašyta viename laiške tuometinio laikraščio „Tarybinis mokytojas“ redaktoriui... – Tegyvuoja laisva, nepriklausoma Lietuva su trispalve vėliava ir garbingu jos vyčiu. Priartink, Dieve, laisvės dieną, palengvink dorų lietuvių kančias...“

Gal rašyti anoniminius piktus laiškus ir nėra gerai, bet ar buvo tuomet galima elgtis kitaip. Pamenu tarybiniais laikais Šiaulių septintoje vidurinėje mokykloje (dabar Stasio Šalkausko) dailės mokytojai Žukytei (vardo nepamenu) buvo pasiūlyta į ateistinį sienlaikraštį nupiešti tikėjimą išjuokiančią karikatūrą. Ji atsisakė, motyvuodama, kad esanti tikinti. Per porą dienų ji iš mokytojos pareigų buvo atleista... Taigi, ar buvo galima atvirai rašyti laišką, primenant okupantams tikrąjį jų vardą?! Bebuvo likusi tik tylioji rezistencija. Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje buvo sunaikintas, nors žuvusiųjų kraujas dar garavo. Buvom klusnūs, kūrėme komunizmą. Okupantų ginkluotosios pajėgos buvo neįveikiamos. Nors sovietų sąjungos ekonomika vis labiau šlubavo.

Mokytojas V. Žebelys visad tikėjo, kad Lietuva būtinai bus nepriklausoma valstybė. Žemai lenkiuosi prieš jį. Jo laiškai tikrai pikti ir, manau, ne vieną išgąsdino. Beje, laiškai specialiai rašyti su klaidomis, kad būtų sunku nustatyti jų autorių. Vis dėlto netrukus mokytoju susidomėjo Saugumas.

1973 m. birželio 28 dieną KGB jį suėmė vienoje iš Vilniaus ligoninių, kur atvyko pasitikrinti sveikatos po neseniai atliktos skrandžio operacijos. Atliko kratą Didšiliuose ir Šilutėje, jo gyvenamajame name. Ieškojo jo rašinių ir kitos pogrindinės veiklos įrodymų. Tačiau kaltinamos  medžiagos jiems nepavyko surinkti. Po tardymų teismas jį nutarė paguldyti į Švėkšnos psichiatrijos ligoninę, iš kur grįžo sužlugdytas kaip žmogus. Šiuo metu V. Žebelys su žmona gyvena Šilutėje. Jam devyniasdešimt treji metai. Užaugino tris sūnus.

KGB savo pasiekė –  V. Žebelys visuomenės akyse buvo subjaurotas, nuvertintas. Amžininkai, kurie liudytų apie jį, jau seniai išmirę. Tenka apgailėti, kad jo patriotizmas atkūrus Lietuvos nepriklausomybę liko neįvertintas.

Liudvikas Stankus, Šiauliai

P.S.Dėkoju jaunystės kaimynui Anatolijui Žibaičiui, noriai padėjusiam rinkti apie V. Žebelį medžiagą.