Priekulės pakraštyje įrengtame palapinių miestelyje nuo rugpjūčio 9 iki 15 d.  gyveno vaikai ir jaunuoliai nuo 10 iki 18 metų. Šią Vakarų Lietuvos vaikams skirtą sukarintą stovyklą organizavo Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos apskrities trečioji rinktinė ir Klaipėdos VPK. Stovyklos vadas – Virgilijus Valančauskas.

Trimitas pakeldavo stovyklą 7 valandą, guldydavo 23-ią. Prieš pusryčius – mankšta stadione, į kurį skubėdavo bėgte. Pusryčiams – sumuštinis, bandelė, pietums – sriuba, košė. Pirmą naktį stovyklautojus kėlė keturi aliarmai – kaip žaibo trenkti išrūkdavo iš palapinių rikiuotis. Nors būta ir miegalių.

Palapinių miestelį išbandė audra su lietumi – viena palapinė neatlaikė, nugriuvo. Kaip sakoma, be kartaus nepajusi, kas saldu.

Jaunieji policijos rėmėjai, šauliukai ir policijos įskaitoje esantys vaikai gyveno darniai. Sukarintoje stovykloje viešpatavo drausmė ir tvarka. Tiesa, tai nebuvo bukas kultas – stovyklautojams iškart paaiškinta, kas leidžiama daryti, kas draudžiama, koks turi būti jaunasis karys. Drausmės laužytojams – keikūnėliams, cigaretės dūmo mėgėjams – taikytos humoristinio pobūdžio bausmės. Pavyzdžiui, rūkaliui tekdavo kurį laiką patampyti su savimi nestorą ilgoką pagalį, keikūnėliui kabindavo ant kaklo fanerinę lentelę. Vienas dūmelio gerbėjas pavaikščiojo net su dviem medgaliais, patogiai apdrožtomis rankenomis. Du šilutiškiai irgi neišvengė bausmių – vėliau patys iš savęs juokėsi.

Vis dėlto bausmių buvo mažiau nei diplomų, laimėtų įvairiose sportinėse varžybose, kurių čia organizuota išties nemažai. Pamariškiai, sudarę vieną komandą su palangiškiais, pelnė ypač gerų sportininkų vardus. Puikiai pasirodė mūsiškis Donatas Jankantas. Jis užėmė pirmą vietą biatlono varžybose, greitai bėgo du ratus ir taikliai šaudė iš  orinio šautuvo. Šaudė gulomis ir stovėdamas po 5 šūvius, atstumas iki taikinio – apie 30 metrų. Svarbiausia, kad Donatas aplenkė net Gargždų komandos vadovą.

Šilutės rajono garbę sėkmingai gynė ir kiti šilutiškiai: Karolis Rauktys, Raimondas Gliaubicas, broliai Arūnas ir Deividas Liveriai, Ernestas Matuizas, juknaitiškė Modesta Kačerauskaitė, traksėdiškė Gintarė Kaktaitė. Juos į stovyklą atrinko Šilutės rajono policijos komisariato pareigūnė Jūratė Kaktienė.

Daug azarto sukėlė virvės traukimo rungtis. Mūsiškiai liko antri. Mažojo futbolo varžybose užimta trečia vieta. Mūsiškiai kartu su dviem palangiškiais geriausiai žaidė mažąjį krepšinį. Anot būsimojo miškininko Karolio Raukčio (mokosi ŽŪM), tik žygiavimo konkurse pamariškiai liko be prizų. Viskuo patenkintiems varžybų nugalėtojams truputį apmaudu buvo tik dėl vieno: jiems nenulijo saldainiais.

Stovyklautojų fizinę parengtį patikrino ir karštis. Privalomas stovyklautojo atributas kepurė ne visus apsaugojo nuo saulės – prireikė ir greitosios pagalbos medikus kviesti. Pasak vaikų, kariškame gyvenime be sužeistų neapsieisi.

Stovyklos kasdienybę paįvairino svečiai. Atvykę išminuotojai rodė, kaip rasti užkastas minas. Patiko kinologai su dresuotais šunimis, vyko fotografijos pamoka. Priekulėje aplankė tremtinių muziejų, įrengtą vagone, kokiais vežė į šaltąjį Sibirą.

Savaitė stovykloje neprailgo. Vaikai susirado naujų draugų, netrūko įvykių, varžybų, įdomybių. Labiausiai stovyklautojai vertina vyravusią draugišką atmosferą, džentelmenišką rungtyniavimą. Gerai lipo pravardės – net būrių vadovams. 198 cm ūgio Karolis ir dabar nusišypso, prisiminęs, jog jį vadino „Coliuke“, o vieną apkūnų vadovą  – „bamba“. Beje, stovyklautojai tas dienas pailsėjo nuo kompiuterių ir televizijos. Keli neslėpė, jog juos traukia pareigūnų, kariškių gyvenimas.