Apie mokyklą primins lenta

Šventė prasidėjo malda. Šv. Mišias aukojęs Pagėgių Šv. Kryžiaus bažnyčios kunigas Vytautas Gedvainis kalbėjo apie meilę savo artimam. Jis kvietė palinkėti sėkmės ir sveikatos vienas kitam ir to nepamiršti kasdien: kad ir skubantiems į darbą vietoj muzikos rytais nors trumpa, bet nuoširdžia  malda pasimelsti už skurstantį, negaluojantį ar liūdintį.  

Po šv. Mišių šventės dalyviai pakviesti prie mokyklos, kur  atidengta ir pašventinta jubiliejinė mokyklos lenta, kurios autorius katytiškis Arūnas Olberkis. Lentą atidengė vicemerė Stasė Skutulienė ir per tris dešimtmečius Stubrių mokykloje dirbanti mokytoja Irena Olberkienė. Nuo šiol kiekvienas praeinantis ar pravažiuojantis žinos, kad šis raudonplytis mūras yra šimtametė mokykla. Buvusi Stubrių mokyklos moksleivė Sandra Tamašauskienė priminė, kad Stubriuose mokykla veikė jau 19 a. antroje pusėje, o šiame pastate atidaryta 1910 metais. Istoriniuose šaltiniuose randama, kad po poros dešimtmečių vienoje klasėje mokėsi beveik pusšimtis mokinių. 1936-aisiais mokyklą lankė 80 mokinių, mokyklai priklausė 30 ha žemės. Aktyvios bendruomenės pastangomis mokyklos pastatas kaip Mažosios Lietuvos architektūros statinys yra įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Netrukus svečiai pakviesti švęsti  šimtmečio gimtadienį „Po šimtmečio dangum“.

Prisiminė vaikystę ir tėviškę

„Šis kraštas ypatingas“ – suklusau: kalbėjo baltomis šukuosenomis pasidabinusi pora – Valteris ir Konstancija Tautrimai.

„Štai ten, kairėje, mano tėvų, senelių tėviškė“, – už poros 100 metrų rodė į saulės nutviekstus trobesius buvęs stubriškis Valteris Tautrimas, šiemet skaičiuojantis 75 metus. Jis pasakojo savo, kaip ir daugelio buvusių paribio kaimo gyventojų, gyvenimo istoriją. 1941 metais mažasis Valteris kartu su kitais kaimo vaikais atėjo į mokyklą. Po trejų metų Tautrimų šeima, kaip ir daugelis šio ir gretimų kaimų gyventojų, buvo priversti išeiti – traukėsi į Vakarus. Į vežimą tėvai sukrovė visa, kas reikalingiausia: patalynę, maistą.  Iki Karaliaučiaus traukė vežimų vilkstinėmis, pabėgėlius žiema užklupo kelyje. Kelionės neatlaikė tėtis, mirė Karaliaučiaus ligoninėje. Kur palaidotas, nežinoma iki šiol. Mama su trimis vaikais braukdama ašaras lipo į laivą – laukė kelionė  į Vokietiją, pabėgėlių lageriai. Vėliau, 1945-aisiais, pirmąją šv. Velykų dieną pabėgėliai nuplukdyti į Kopenhagą. Lageryje lietuvių kilmės pabėgėlius sovietinės kariuomenės kariškiai agitavo grįžti į namus. Tikino, kad namuose pabėgėliams bus sudarytos visos sąlygos įsikurti ir gyventi. Norinčiųjų grįžti susidarė pilnas ešelonas. Tačiau belangiuose vagonuose 1945 m. spalį sugrįžę į Kauną išgirdo: „Esat Tėvynėje, eikit kur norit“. Ir skubėjo tėviškėnai į gimtas vietas – deja, sugrįžę vieni savo trobas rado nuniokotas, o išlikusiose apsigyvenę kiti žmonės. Tautrimų namuose gyveno bevaikiai Rindokai. Tokią nelaukiamą naujieną Valteris, jo broliai ir mama išgirdo pakeliui, kai juos einančius iš Pagėgių pavežti sustojo buvęs kaimynas...Gerų žmonių niekada netrūko – prieglaudą rado pas Vaišvilienę. Netrukus Valterio mamai pasiūlė valyti Stubrių mokyklą ir kambarėlį gyventi antrame aukšte.

1946-ųjų rudenį  Valteris pravėrė mokyklos trečiosios klasės duris. Kalbėti lietuviškai jam buvo sunku, tačiau pasisekė, kad tuomet dirbęs mokytojas mokėjo vokiškai. Vėliau pėsčiomis ėjo į Katyčių septynmetę, paskui dirbo kolūkyje įvairius lauko darbus, o kad buvo mokslų ragavęs, netrukus sulaukė pasiūlymo vadovauti klubo skaityklai. „Buvau kaimo liktarna“, – juokiasi Valteris Tautrimas.

Greta jo stovėjusi žmona Konstancija, kurią jis ir pažino Stubrių  kaime, atidžiai klausėsi vyro pasakojimo. Ji – buvusi Stubrių mokyklos mokytoja (1957-1960 m.), įpratusi kantriai mokyti ir kantriai klausyti. Važiuodama iš Šiaulių, kur dabar gyvena Tautrimai, ponia Konstancija nerimavo: „Tiek daug laiko praėjo, kas gi mane bepažins, ką aš bepažinsiu...“ Tačiau mokytoja nespėjo atsakinėti į buvusių jos mokinių klausimus, pusamžiai vyrai pagarbiai bučiavo jai ranką, moterys apsikabinusios bučiavo į skruostus. Vieni prisipažino buvusias kaltes, kiti tikėjosi – gal mokytoja neprisimena...

Sveikino ir dėkojo

Šventės vedėja, Vydūno gimnazijos mokytoja, buvusi Stubrių mokyklos mokinė Sandra Tamašauskienė prisipažino, kad Stubrių mokykloje prabėgo patys gražiausi metai. Atvirumu  užkrėtė ir kitus. Savo pirmajai mokytojai baltų rožių dovanojęs Alfredas Nausėda, apkabino ir kitą buvusią mokytoją Teresę Kačinienę. Prisipažino, jog niekada nepamiršo ir nepamirš.

Norinčiųjų pasveikinti į sceną sugužėjo nemažas būrys: vicemerė Stasė Skutulienė, Tarybos narys Vytautas Laurinaitis, Katyčių seniūnė Juzefa Tamavičienė ir pavaduotojas Viktoras Vaitiekovas, Katyčių pagrindinės mokyklos direktorius Algirdas Plaipa ir pavaduotoja Danguolė Švenčionienė, Seimo nario R. Žemaitaičio atstovas Gintaras Bružas ir ne tik stubriškių geradariu vadinamas Tadas Girčius. Mero padėkos raštai įteikti čia dirbusioms mokytojoms K. Tautrimienei, T. Kačinienei, nepailstančiai mokytojai Irenai Olberkienei, Linai Rimkuvienei, Rasai Jonaitienei.

Klausydamas visų kalbėjusių apie Stubrių mokyklos šiandieną, praeitį, moksleivius, mokytojus galėjai išskirti vieną pagrindinę mintį – visus juos sieja ypatinga meilė gimtam kraštui. Apie tai buvo esamų ir buvusių moksleivių dainos, šokiai, o būsimasis Stubrių pradinės pirmokas Aurimas deklamavo eiles.