Jau keturiolikti metai Bikavėnų Senųjų kaimo tradicijų centras pakviečia pasivaržyti muzikantus iš įvairiausių pasaulio kampelių. Šiemet kaimo kapelų šventė „Grajikit, Bikavos žiogeliai“ ir vėl sutapo su Žolinėmis – šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų švente bei šv. Roko atlaidais. Sulaukta ne tik nuolatinių draugų iš Pamario krašto, bet ir Klaipėdos, kaimyninės Latvijos, Tilžės.

Pernai Bikavėnų bendruomenės iniciatyva naujam gyvenimui atgijo koplytėlė. Šiemet su duona, žolynais ir gražiausiais žodžiais čia sutiktas naujasis Vainuto parapijos kunigas Dainoras Židackas. Senu lietuvišku papročiu pradėję šventę malda, po to bikavėniškiai rinkosi prie Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų centro. Kurie dar triūsė namie, su muzika, dainomis skubėti į šventę kvietė tradiciniai šventės šaukliai – arkliais kinkytuose vežimaičiuose grojantys ir dainuojantys tarptautinio festivalio dalyviai, šventės organizatoriai  ir, žinoma, Vainuto seniūnas Vitalijus Mockus.

Ilgametis birbynininkas Kazimieras Budrius patikino, kad šventės rengėjai užsakė Šiaurį, o kaimo kapela „Lolytėlė“ dovanos alaus statinaitės polką. Kaip šventė neįsivaizduojama be Bikavėnų sielos  Marytės Matevičienės, taip jos sėkmė negarantuota be vedėjos Vaidos Galinskienės. Iš vežimaičio iššokusi ji  visiems priminė, kad į 14-tas Bikavos žiogelių varžytuves be bikavėniškių tautiškos  muzikos kapelos „Lolytėlė“ (vad. V. Girdžiuvienė) atvyko jaunimo country grupė „Karčemėlė“ (vad. V. Stoškus), Usėnų kaimo kapela „Verpstė“ (vad. Z. Židackienė), Žemaičių Naumiesčio kaimo kapela „Žaliakalnis“ (vad. V. Krutikovas), šokių kolektyvas „Juknaičiai“ (vad. L. M. Černeckienė), Salaspilio (Latvija) miesto šokių grupė „Ūsa“ (vad. I. Lopuchina), ukrainiečių liaudies ansamblis iš Klaipėdos „Prosvyt“ (vad. I. Petrulionienė), rusų ansamblis iš Tilžės „Slovenskyj krug“ (vad. N. Kozyrkova).

Vedančioji siūlė ilgai nedelsti, nes gali tekti rungtis net su perkūnais. Nuolatinius šventės svečius pakvietė į sceną, išpuoštą ąžuolo girliandomis, žolynais ir besibaigiančios vasaros žiedais. Mero pavaduotoja Stasė Skutulienė, kaip ir daugelis atsiduso: „Karšta“, bet sakė kasmet čia atvykstanti ir žinanti: susirinko tikrai ištvermės nestokojantys.  „Kol yra tokių žmonių, kaip jūsų ir mūsų Marytė, – kultūra Lietuvoje klestės. Jūsų šventė vis plečiasi. Ką gali žinoti, gal netrukus čia šoks, dainuos italai ar ispanai“, – kalbėjo vicemerė.

Dėl oro vicemerei pritarė Rajono tarybos narys Vytautas Laurinavičius: „Fantastiškas oras“, o dar neseniai vadintą respublikinę dainų  šventę pasiūlė pavadinti „Europos žiogeliais“... Šventės dalyvius, festivalio muzikantus, šokėjus bei dainininkus pasveikino šventės krikštatėvis Pranciškus Budrius, priminęs, kad festivalis  sutampa su šv. Roko atlaidais. Seimo nario K. Komskio padėjėjas V. Povilionis organizatoriams įteikė dangaus žibintus, kurie prieš vidurnaktį pakilo į karščio pritvinkusią erdvę.

Ukrainiečių liaudies ansamblio dalyviai  mielai fotografavosi su bikavėniškiais, o ansamblio vadovė Irena Petrulionienė „Pamario“ laikraščio skaitytojams išdavė paslaptį: Klaipėdos ukrainiečių bendrijos ansamblis, gyvuojantis per 10 metų, vykdo kultūrinę mainų programą. Pagal ją kasmet į Ukrainą išvyksta įvairiausi kolektyvai, nors norinčių apsilankyti Ukrainoje netrūksta – bikavėniškiams sudaryta pirmumo teisė.

Netrukus dar tebekaitinant pavakario saulei smagių šokių pynę pynė Juknaičių šokių kolektyvas, nuo jų neatsiliko svečiai iš Latvijos, o lietuvišką suktinį šoko kartu. Kol šokėjai braukė prakaitą, šventės vedėja su gėlių puokšte sukiojosi tarp žiūrovų. „Gėlių darželis nuo seno buvo mergaičių pasididžiavimas. Koks darželis – tokia mergelė“, – tikino Vaida ir trims mergaitėms dovanojo po gėlės žiedą. Ne tik dovanojo, jas į sceną kvietė, gėlės pavadinimą norėjo sužinoti. Sužinojusi dar klausinėjo, kokią reikšmę gėlė turi ir aiškinosi, kuri mergina daugiausiai gėlių pažįsta. Laimėjo Violeta, neseniai jaunamarte tapusi.

Šventėje kalbėta ir apie vaistinius augalus, geriausia žolininke-žiniuone pripažinta viešnia V. Norkienė iš Šilalės.

Žiūrovų gausoje ieškota berniukų, vaikinų, vyrų turinčių Roko vardą. Atsiliepė tik vienas, septynmetis Rokas Šliogeris.

Svečiams iš Tilžės (Sovetsko) užtraukus rusiškų dainų, bandonininką Stanislovą Gečą aplankė vaikystės prisiminimai. 1948-aisiais trylikametis berniukas kartu su trimis sesutėmis ir mama buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą. Tėtis, Pirmo pasaulinio karo dalyvis, jau buvo miręs. Mama ir sesuo mirė Krasnojarske iškart, 1948-aisiais. Iš tremties grįžo tik trise, Stanislovas – į tėvų ir senelių gimtinę – Bikavėnus.

Kas į Bikavėnus beužsuktų, nelieka nepastebėtas ir nepamalonintas – alkanas neišvyksta. Tradicinei šventei ruoštasi ypač kruopščiai. Garsiosios duonos kepėjos Ona Bukauskienė, Irena Balazienė kepė duoną, kitos šeimininkės minkė pyragus, spaudė sūrius, kepė plokštainį, girą darė ir kitokių  gardumynų gamino. Vyrai gražino vežimaičius, girdė arklius, moterys pynė rūtų, ąžuolų girliandas – visiems darbo nestigo, juk festivalis – tarptautinis.