Vilkintį tautiniu drabužiu žmogų gali pamatyti nebent įvairiose šventėse, vis dėlto taip puoštis nėra populiaru. Net svarbiausiomis žmogaus gyvenimo akimirkomis apranga dažnai rodo į europietišką kultūrą, nutolimą nuo tautiškumo, tradicijų (to nepasakytum, pavyzdžiui, apie japonus). Tekančios saulės krašto kai kurios moterys tautiniu kostiumu vilki kasdien. Ne visos ir Europos valstybės nutolo nuo tautinių drabužių. Pavyzdžiui, austrų, ypač Tirolio kalnų krašto, aprangoje išlikę daug tautinių elementų - moterys dėvi pūstus sijonus, vyrai – skrybėles su plunksna, petnešas, tautinį kostiumą turi vos ne kiekviena norvegų šeima.

Tautinis kostiumas – nacionalinis simbolis, padedantis išsaugoti tautinę tapatybę. Gal tokia ir buvo užslėpta mintis Jolantai ir Sigitui planuojant vieną svarbiausių gyvenimo švenčių – jungtuves bažnyčioje. Vis dėlto pradžių pradžia, matyt, buvo šeimos tradicijos.

Jolanta

Jolanta Tubutytė gimė ir užaugo Šilutėje. Jau vaikystėje mėgo piešti, todėl nenuostabu, kad jautrios ir meniškos sielos mergina pasirinko menininkės kelią. „Dailė man visada patiko. Buvau viena pirmųjų Šilutės Dailės mokyklos moksleivių, kurią spalvas derinti mokė mokytojai R. Plikšnys,  R. Astasevičienė“, – pasakoja Jolanta. Vis dėlto yra dalykų, kurių neišmoksi neturėdamas vidinio jausmo. Būtent tai Jolantos darbuose pastebėjo dailės mokytoja Rūta Emigart Čiuželienė. Iš jos Jolanta išmoko kaligrafiškos rašysenos. Jolanta mokėsi jau 12 klasėje, kai jos mokyklai (Šilutės trečiajai vidurinei) suteikė Martyno Jankaus vardą. Paakinta  mokytojos Rūtos Emigart Čiuželienės, Jolanta dalyvavo skelbtame mokyklos emblemos kūrimo bei piešinių, kurie vėliau buvo panaudoti mokyklos freskai, konkurse.  Jos darbai pelnė pirmas vietas ir „tebegyvena“ iki šiol, kaip pradedančios  dailininkės dovana mokyklai.

Baigusi vidurinę, nedvejodama pasirinko menininko kelią; studijavo juvelyriką Telšių aukštesniojoje mokykloje, vėliau – tekstilę Vilniaus dailės akademijoje. Jolanta įvaldė įvairias tekstilės technikas, apgynė magistrės vardą. Viena pirmųjų Jolantos Tubutytės parodų buvo surengta ir džiugino šilutiškius bei svečius F. Bajoraičio bibliotekoje prieš dvejus metus Šilutės miesto šventės proga.

Jolantos Tubutytės tekstilės darbai džiugino ir vilniečius – ten surengė kelias personalines parodas. Jolanta su savo gyvenimo draugu Sigitu neseniai grįžo iš Suomijos, kur jai buvo sudarytos sąlygos gyventi ir kurti, nes Jolanta laimėjo Suomijos kultūros ministerijos 3 mėnesių stipendiją kurti ir gyventi šioje šalyje. Trijų mėnesio kūrybiniai darbai buvo eksponuojami Suomijoje, vieną Jolanta padovanojo Loviisa miesto muziejui, kitus darbus galima pamatyti  Nidoje, Kazimiero ir Virginijos Mizgirių menininkų namuose.

„Suomijoje, su įspūdingomis baltosiomis naktimis, mums su Sigitu buvo labai įsimintina priešvestuvinė kelionė, o Nida – medaus savaitė po vestuvių“, – šypsosi Jolanta ir abu atskleidžia paslaptį. Gyvenimas didmiestyje nėra prie širdies nei racionaliam tiksliųjų mokslų atstovui Sigitui, nei romantiškai Jolantai, kuri lyg apgailestauja: „Nepritapau. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau atprantu nuo didelio miesto. Vilniuje labai gražu, daug draugų, bet gal geriau būtų ten tik svečiuotis. Labai traukia jūra...“

Sigitas

„Kai mama sužinojo, kad mano išrinktasis iš Šilalės, apsidžiaugė, sakydama, kad jei iš Šilalės – reiškia geras žmogus“, – porina Jolanta. Sigitas savo žmonai neprieštarauja: „Aš – paprastas, „tiksliukas“. Ir pasakoja, kad nors su Jolanta susipažino prieš keletą metų, bet jų keliai  pynėsi jau senai. Sigitas jau mokykloje garsėjo matematikos gabumais. Draugai juokauja ir dabar, kad nuo Sigito nepavykdavo nusirašyti, nes jis tik užmetęs akį į uždavinį, jį išspręsdavo atmintinai. Baigęs vidurinę Sigitas pasirinko informatikos studijas Kauno technikos universitete, po jų ir šiandien tebedirba šiuolaikinėje spaustuvėje, kuri savo spaudinius siunčia į Norvegiją. Krovinius vežanti logistikos įmonė neretai paimdavo ir Jolantos tėvelių siuntinius dukrai Kristinai, kuri ir šiandien gyvena bei dirba Osle.

Sužavėjo tautinis rūbas

„Kas gi paskatino jungtuvių dieną pasipuošti tautiniais rūbais?“ – klausiu jaunavedžių, į kuriuos esu priversta žvelgti užvertusi galvą... Ne veltui sakoma, dideli žmonės – geri žmonės. Sigitas sakosi esąs be vieno centimetro dviejų metrų. Mokykloje mėgo žaisti krepšinį, tačiau su amžiumi vis labiau pirmenybę teikia futbolui. 

Jolanta, kaip ir dera tradicinei žmonai – žemesnė, 183 cm. Tačiau būtent dėl ūgio tautinį kostiumą pasirinko eidama į magistro diplomo teikimo šventę. Magistro diplomų teikimo šventė vyko pilyje, todėl merginos nusprendė pasipuošti pilies iškilmėms deramais rūbais. Juos skolinosi iš teatrų, o Jolanta nusprendė pasidabinti tautiniu kostiumu, kurį tuomet taip pat pasiskolino.

Jolanta pasakoja, kad rengimosi tautiniu kostiumu procesas – ištisa ceremonija, priverčianti pasitempti: siuvinėti  marškiniai, pasijonis, apjuosiamas sijonas, užsegama prijuostė, visą kūną tarsi įrėmina suveržiama liemenė, uždedama karūna... 

„Nuo pirmos akimirkos pasijunti iškilmingai. Vestuvėms pasirinkti tokią aprangą padėjo apsispręsti Tūkstantmečio dainų šventė. Abu su Sigitu stebėjome pasipuošusius tautiniais rūbais ir žavėjomės: koks gražus lietuvio tautinis rūbas. Aš pasirinkau savo krašto – Mažosios Lietuvos tautinį kostiumą, Sigitas – Žemaitijos . Mano prijuostė pasiūta iš medžiagos, austos kaišytine technika, sijonas – pagal autentišką iš Ragainės atvežtą pavyzdį. Tokį sijoną turės tik garsioji Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerija Vilniuje ir aš. Karūna siuvinėta karoliukais, puošta  baltomis juostomis, apipinta mirtos šakelėmis.

Pasiuvo per pusmetį

Dar vasario mėnesį buvo pradėti audimo, vėliau siuvimo, siuvinėjimo darbai. Ilgiausiai teko laukti batų Sigitui. Kad vasara bus tokia karšta, niekas negalėjo prognozuoti, tačiau nė vienas negalime skųstis, kad buvo karšta. Natūralios medžiagos turi savo privalumų, karšta buvo ir tiems, kas vilkėjo tik plonų audinių su petnešomis sukneles. 

Tautinis kostiumas – ne vienadienis rūbas. Jis tarnaus per visas svarbias šventes, bus mūsų šeimos turtas ir relikvija. Nuo mažens senelis mums ugdė tautiškumą, tad stengsimės perteikti ir savo vaikams bei anūkams. Pamenu, pasikviesdavo abi su sese ir rodydavo A. Šapokos istoriją,  prisaikdindamas niekam nesakyti – toks buvo metas. Gaila, senelis nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Jis buvo fotografas mėgėjas, fiksuodavo ir pastebėdavo  visas šventes, svarbias gyvenimo akimirkas. 1989-ųjų rugpjūtį, atšventę mano 13-ąjį gimtadienį, kitą dieną  visa šeima išvažiavome į Baltijos kelią. Senelio darytose nuotraukose – Baltijos kelias, pažįstami šilutiškių veidai. Tik paties senelio nėra – nesugalvojome jo įamžinti...“

Jolanta ir Sigitas Misiai

Šilutės šv. Kryžiaus bažnyčioje jaunavedžius Jolantą ir Sigitą Misius sutuokė naujas  parapijos kunigas Kęstutis Motiejaitis. Bažnyčioje skambėjo vargonai, iškelta tautinė vėliava, jauniesiems linkėta Dievo palaimos.

Vestuvių pobuvyje, kuris vyko Pakalnės upės pakrantėje netrūko geros nuotaikos, tautinių papročių: daužė ąsotį, jaunikis nuotaką nešė „gyvenimo keliu“ ant žemės išraizgyta virve, per tiltus. Tik piršlio nekorė. Dar sužinojome, kas buvo XXI amžiaus jaunamartės delmone: šv. Trejybės paveikslėlis, veidrodėlis, nosinaitė, blizgesys lūpoms, mobilusis telefonas, čiulpinukas (kad perštinti gerklė netrukdytų kalbėti) ir adata su siūlu (jeigu kas suplyštų).

Kalbėdamasi su Jolanta ir Sigitu jutau nenusakomai mielą jausmą – prieš mane Lietuvos ateitis, karta, kuri tęs protėvių tradicijas, su meile ir atida augins savo atžalas.