Rugpjūčio 5 dieną prieš 17 val. S. Kungienė po procedūrų Šilutės ligoninėje autobusų stotyje laukė atvažiuojančio savo vyro Algirdo. Ant gretimo suoliuko sėdėjo šviesiaplaukė moteris. Netrukus ji įlipo į autobusą, važiuojantį į Šakius. Apie 16.40 val. Sigita pamatė ant suoliuko plastmasinę piniginę žaliu užtrauktuku. Už beveik persišviečiančio piniginės viršaus buvo užkištas bene 20 litų banknotas. Sigita piniginės nekrėtė, pinigų neskaičiavo, tik ieškojo kokio nors dokumento ar popierėlio su užrašytu adresu ar telefonu. Deja, jokių duomenų apie piniginę pametusį asmenį nerado. Stoties lankytojai taip pat gūžčiojo pečiais – niekas nežinojo, kas galėjo pamesti piniginę su pluoštu pinigų. Beje, ne visi keleiviai suprato Sigitos rūpestį dėl svetimos piniginės. Keli aiškino, jog dabar piniginė priklauso jai lyg kokia likimo dovana. Radybų, taigi, nėra iš ko prašyti, kam galvą bekvaršinti...

S. Kungienė pasielgė pagal savo įsitikinimą. Anot jos, kiekvienas žmogus būtų padaręs tą patį - grąžintų piniginę savininkui ar savininkei arba ieškotų būdų, kaip tai padaryti. Kitokių minčių jai nekilo. Todėl ir paskambino į Šilutės rajono policijos komisariatą. Piniginę atidavė atvykusiam policijos pareigūnui. Pastarasis užsirašė jos pavardę, kur gyvena.

S. Kungienė – tarvydiškė. Čia gimė, užaugo, mokėsi, prieš 24 metus ištekėjo už  Algirdo Kungio. Moteris kilusi iš didelės šeimos: trys seserys, du broliai, visi sveiki gyvi, iš Tarvydų niekur neišsilakstė, išskyrus seserį Rasą, kuri antri metai sukasi Anglijoje. Kaimas, pasak Sigitos, palyginus su ankstesniais laikais, apmiręs, dažno  trobelninko gyvenimėlis slogus, vargo spaudžiamas. Aplinkui yra nameliukų, tarsi prasmegusių tarp dalgio nemačiusių žolynų, durys užvyniotos virvele... Kai kas nė tos virvelės nebevynioja, matyt, nebėra ko išnešti.

Sigita augo vienkiemyje. Mama Angelė tebegyvuoja, o tėvas Albertas, kilęs iš Vilnijos krašto, penkti metai ilsisi Šilutės kapinėse. Gi senelė, perkopusi devintą dešimtį, tebekruta. Sigitai iš vaikystės labiausiai įstrigo senolio Jono Daukinčio paveikslas. Jo seniai nebėra, bet atmintis apie bajorų palikuonį išliko ilgam. Senolis buvo namudininkas: skobė kaimiečiams klumpes, darė grėblius, dalgiakočius. Neatsisakė ir pamokyti, auklėti anūkus. Nors buvo drausmės šalininkas, bet ant Sigitos balso nekeldavo. Kalbėdavo apie sąžinę, dorą – sugebėjo, kad tie žodžiai mažųjų širdelėse prigytų, taptų jiems kelrodžiu.

Atrodo, Sigitai pavyko senelio moralinį palikimą įskiepyti ir savo atžaloms. Šiandien džiaugiasi užaugusiais keturiais vaikais – tėvams dėl Rimutės, Linutės, Žydrūno ir jaunylio Vaido neteko gėdytis. Žydrūnas kartu su tėvu dirba lentpjūvėje, nedykaduoniauja ir Vaidas bei dukros – sukasi namų ūkyje, daržuose. Gaila, bet pati dėl stuburo bėdų, kamuojančių apie dvidešimt metų, nebeįstengia deramai beprikibti. Paūmėjus negalavimams, važiuoja į Šilutės ligoninę procedūrų. Neseniai gydytojai tokių prirašė net 24.

Anot Sigitos, šeimos biudžeto užtenka kukliai gyventi. Jos laisvalaikio pomėgis – knyga. Skaito romanus apie gyvenimą, detektyvus. Mėgdavo uogauti. Nors vasara ypač karšta, prie vandens jos netraukia. Šyšoje nuskendo pusbrolis, ši nelaimė giliai įsirėžė.

Radybų S. Kungienė nelaukia, nemano, jog tai būtina. Tikina atiduodama, kas ne jos, atlikusi savo pareigą. Piniginę pametusi moteris – šilutiškė, vertėja, gidė. Piniginė, matyt, nepastebimai išslydo iš aplanko su dokumentais. Ją atgavo policijoje. Pati buvo nuėjusi ieškoti į autobusų stotį ir ten sužinojo, kad buvo atvykę pareigūnai, kuriuos iškvietė piniginę radusi moteris. Viskas baigėsi laimingai. Bet galėjo ir kitaip nutikti: autobusų stoties teritorijoje šlaistosi visokių tipelių, kurie ant suoliuko paliktą piniginę bemat ištuštintų ir numestų...

S. Kungienė sakė loterijose laimės nebandanti. „Neužsidirbai, tai ir nelauk“, – paprastai sako Sigita. Anot jos, yra svarbesnių ir gražesnių dalykų už pinigus. Moteris mėgsta lauko gėles ir alyvinę spalvą. Labai džiaugiasi savo trejų metukų anūkėliu Eriku, kuris senelę moko, kaip įjungti kompiuterį...