„Anuomet tapti tautodailininku buvo taip pat sunku, kaip įstoti į komunistų partiją“, – palygino Tautodailininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininkė Danutė Narbutienė, pristatydama įvairiausia technika kuriančią tautodailininkę Stasę Mikutienę. 

„Mūsų Staselė“ –  taip kreipėsi kiekvienas, atėjęs į parodos atidarymą. Džiaugiuosi ir aš, šio rašinio autorė, galėdama sakyti: „mano Staselė“. Pirmą kartą apsilankiusi tautodailininkės namuose pasijutau kaip parodoje. Ant sienų – įvairia technika kurti paveikslai primena tautodailininkės kūrybinį kelią. Pagalvėlės, užtiesalai, šviestuvai. Kur bepažvelgsi – kruopštūs Staselės rankdarbiai. O kai įsikalbi ir namų šeimininkė atveria stalčius – pradeda traukti savo kūrybinį turtą iš įvairiausių kampelių, net palovių – pasijunti kaip muziejuje.

Stasė Mikutienė – Suvalkijos lygumų mergaitė gimė ypatingu laiku – prieš Antrąjį pasaulinį karą, įdomiai pavadintame kaime – Būdelė. Mažosios Staselės tėvai buvo jos gyvenimo Didieji mokytojai. Iš jų mokėsi daugybės dalykų: atjautos ir meilės savo artimui, gyvenime taip reikalingų šeimyninių, buitinių, ūkininkavimo įgūdžių. Staselė sako, kad nebuvo tokio amato, kurio jos tėtis neišmanytų. Nors šeimoje buvo jauniausia (šeštoji) dukra, bet tikrai ne lepūnėlė. Nuo mažens stebėdavo, kaip ir ką dirba mama, tėtis, prilipusi prie jų pati bandydavo. Tėvai mažylės niekada neatstūmė – tegul mokosi.

Stasė Mikutienė dažnai prisimena, kaip vaikystėje į namus parsinešdavo molio ir minkydavo – po valandėlės jos miklūs pirščiukai jau sulipindavo kokį nors gyvūnėlį. Namuose buvo nulipdyta visa ferma su gyvuliais ir jų šeimininkais, darbininkais...

Karo baisumai privertė šeimą trauktis iš gimtųjų vietų. Viską palikusi šeima bėgo į vakarų pusę, rado pabėgėlių namus netoli Pagėgių. Šeimai nebuvo lengva, tačiau Staselė užsispyrusi tęsė mokslus mokykloje. Netrukus sutiko gyvenimo draugą – šeimą jaunuoliai kūrė Šilutėje. Laikotarpis po karo nebuvo lengvas, reikėjo išmaitinti ir aprengti tris vaikus. Anuomet parduotuvių lentynose spalvingo, įdomesnio rūbelio negalėjai rasti, todėl Staselė dirbdavo dieną, naktį: siuvo, siuvinėjo, peltakiavo, nėrė, mezgė... Užtat jos vaikai į darželį ateidavo aprengti išskirtiniais rūbeliais. Aplinkiniai džiaugėsi ir  stebėjosi, tik ne visi žinojo, kiek bemiegių naktų prie tų drabužėlių su puošniomis detalėmis praleista.

Vaikams suaugus, kiekvieną laisvą minutę ji skirdavo savo sielai – pasinėrė į karpinių pasaulį. Žirklutėmis ir peiliuku ji karpė sudėtingiausius asimetriškus paveikslus, kuriuose įprasmindavo aktualiausias žmonijos problemas. Jos karpiniai ne vien juodai balti, dažnai – spalvoti, kaip gyvenimas, kaip Staselės siela.

Meniškos prigimties moteris išbandė daugybę technikų: tapybą, skutinėjimą, kuria paveikslus iš gamtinių medžiagų, ypač įspūdingi jos floristikos paveikslai. Vienoje parodoje lankytojai užsiminė, kad ne prie visų paveikslų nurodytos autorių pavardės, tačiau išgirdę, kad tai vieno žmogaus darbai, labai stebėjosi.

Atsigręžusi atgal 75 m. tautodailininkė Stasė Mikutienė nieko nesigaili. Toks jos būdas: visada šypsotis, nieko nepeikti. „Pyktis žmogų griauna iš vidaus“, – sako Staselė. Jei širdį sopa, geriau padainuoti. Staselė moka daugybę dainų, ji gieda naujųjų apaštalų bažnyčios chore. Draugų rate ji  ypač nuoširdžiai dainuoja senovinius romansus – užsimerkia ir tarsi iš pačios sielos gelmių nuskamba krištolo skaidrumo balsas.