Džiaukimės dabartimi

Šeštadienį ne tik Rusnę – visą Lietuvą kankino nieko gera nežadanti vasaros kaitra. Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčioje po ką tik įregistruotos santuokos, rinkosi rusniškiai ir svečiai. Gaivino ne tik bažnyčios vėsa, ekumeninių pamaldų dalyviai klausėsi kunigo Jono Liorančo skaitomų žodžių iš Šventojo rašto bei pamąstymų apie tai, kad dažnai žmonės yra įpratę skirstyti  laiką į buvusį ir būsimą. Džiaugiasi ar kremtasi dėl praeities, nerimauja dėl ateities ir pamiršta, kad jiems suteiktas laikas džiaugtis dabartimi.

Žodžiu, Rusnės miestelio šventė prasidėjo bendra  malda ir giesmėmis. Giesmių padovanojo merginų ansamblis  iš Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčios (vadovė Inga Petkūnienė) bei Šilutės rajono vokiečių bendrijos „Heide“ choras (vadovas Valteris Matulis, dirigentė Lina Liakšienė).

Rusnės poetė Birutė Gaigalienė ekumeninių pamaldų pabaigoje paskaitė kelis savo eilėraščius, skirtus Rusnės miesteliui. Išleidusi 7 poezijos knygeles, Birutė Gaigalienė šiemet  švenčia gražią asmeninę sukaktį – 75 metų jubiliejų. Nuėjusi prasmingą gyvenimo kelią, dalį savo kūrybos ji paskyrė gražiausiam pasaulio kampeliui – Rusnės salai. Rusnės 645-ųjų metinių šventei skirto eilės tvarkingai, gražia rašysena suguldytos mokyklinio sąsiuvinio lapuose, pavadintos „Mažoji žemė – Rusnės sala“.

Paveikslai iš užu marių

Rytų Prūsijos dailės gerbėjų draugijos „Nidden“ pirmininkas Aleksandras Popovas rusniškiams ir jų svečiams atvežė dailės kūrinių parodą „Sugrįžimas ...  į Rusnę“. Pirmą tokią parodą jis surengė pernai. Parodos pristatymą svečias pradėjo žodžiais: „Tai kas gražu – jau buvo: malda, giesmės. Mūsų ateitis – vaikuose, giedančiuose apie Dievą“, – savo susižavėjimą kretingiškių merginų giedojimu reiškė svečias.

Rytų Prūsijos dailės gerbėjų draugija „Nidden“ vienija žmones, besidominčius Nidos dailininkų kolonija, Klaipėdos krašto dailininkais, Karaliaučiaus menų akademijos istorija. Draugijos nariai renka su šiuo kraštu susijusius meno kūrinius, rengia parodas. Sukaupta medžiagos apie beveik 400 šiame krašte pabuvojusių ir kūrusių dailininkų. Anuomet Kuršių nerijoje pabuvojusiems dailės kūrėjams unikali krašto gamta palikdavo neišdildomą įspūdį, skatino juos vėl sugrįžti, fiksuoti jūros, marių ar pakrančių vaizdus. Nida XIX amžiuje buvo vadinta „prūsiškąja Sachara“, vėliau –  „tapytojų rojumi“ bei „stebuklų žeme“, prieš karą buvo tapusi garsios Europoje dailininkų kolonijos vieta. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją.

Rusniškiams A. Popovas sakė, kad per pastaruosius trejus metus surengta 10 „Sugrįžimų“ parodų, viena iš jų – „Sugrįžimas ... į Rusnę“, kurioje pristatomi ir Nidoje kūrusių menininkų darbai, ir Klaipėdos krašto,  Prūsijos, Mažosios Lietuvos dailininkų ar čia apsilankiusių menininkų darbai.

Į Rusnės garbės knygą

Prisiminę Rusnės istoriją, pagerbę mirusiųjų atminimą, rusniškiai toliau šventė miestelio 645-ąsias metines. Džiaugėsi Šilutės meno mokyklos auklėtinių plenero Rusnėje darbais, klausėsi jaunųjų atlikėjų iš Juknaičių dainų, tačiau prapliupus liūčiai buvo priversti sugrįžti į bažnyčią. 

Į Rusnės garbės knygą įrašytos dar trys rusniškių pavardės: šviesios atminties Margarita Antonova (Baranski) už Mažosios Lietuvos etninės kultūros sklaidą, Rusnės paveldo išsaugojimą bei meilės ir darbštumo skiepijimą; Aloyzas Surgailis už meninę raišką, eilių ir muzikos kūrimą apie Rusnės salą bei Rusnės vardo garsinimą šalyje; Virginija Gajauskienė už dramos mėgėjų teatrų puoselėjimą, sklaidą, meninių renginių organizavimą bei meilės šiam kraštui puoselėjimą.

Rusnė paminėta labai seniai 

Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė vartė istorijos puslapius. Ji priminė, kad pirmosios  žinios apie seniausią Rusnės gyvenvietę – Vorusnę fiksuotos kryžiuočių istoriniuose šaltiniuose mus nuveda į 1366 metus. Šventės organizatoriai Rusnės seniūnija ir Salos etnokultūros ir informacijos centras rėmėsi istoriniais šaltiniais, kad 1365 metais Kryžiuočių ordino magistras leido klaipėdiečiams Rusnės saloje ganyti gyvulius, šienauti, kirsti mišką statybos reikalams.

Muziejininkė R. Šikšnienė priminė, kad detalesnių žinių apie kuršių gyvenvietę Rusnę žinoma  nuo XV a., tačiau užuominų apie Rusnę būta net  90-168 metais po Kristaus gimimo. Enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ rašoma: „Nemuno žemupio vardas Rusnė yra labai senas. Jis yra susijęs su žodžiu rusenti – lėtai tekėti. Taigi, Rusnė reikštų lėtai tekančią upę. Pirmą kartą šis vardas paminėtas Klaudijaus Ptolomėjo žemėlapyje. Geografinis pavadinimas įrašytas graikų kalba. Nemuno upė ten vadinama Ruson“.

R. Šikšnienė skatino rusniškius žinoti ir didžiuotis salos istorija. Štai 1650 metais Rusnės karčemos savininkas buvęs  Richardas Kantas – Karaliaučiaus universiteto filosofo  Imanuelio Kanto prosenelis. 1792 m. Rusnei suteiktas miestelio statusas. Rusnė ypač suklestėjo XIX a. kartu su klestinčia tuo metu medienos prekyba, sielininkyste. Rusnė buvo Nemunu iš Rusijos į Klaipėdą plukdomų sielių perrišimo ir sutvirtinimo vieta, lyg Klaipėdos uosto dalimi. Rusnėje buvo statomos lentpjūvės, čia pat dalis medienos buvo perdirbama. Tačiau 1873 metais iškastas Vilhelmo kanalas ir laivyba nukreipta juo, medienos verslas Rusnėje prigeso. Tačiau Rusnė jau buvo atrasta. XIX a. antroje pusėje Rusnė garsėjo  žvejyba, dar vėliau – kaip kurortinis miestelis.

Rusnės bažnyčia yra seniausia Šilokarčemos apskrityje. Manoma, kad parapija įkurta 1419 m., o 1919 m. iškilmingai švęstas bažnyčios 500 metų jubiliejus. R. Šikšnienė pateikė archyvinių duomenų, kad XIX a. pabaigoje parapijoje buvo įregistruota 7500 parapijiečių, iš kurių 3750 – lietuviai. Bažnyčia daug kartų degė, liepsnos prarijo daugybę Rusnės istorijai svarbių istorinių dokumentų.

Apie 500 metų greta bažnyčios buvo laidojami ne tik Rusnės, bet ir aplinkinių kaimų mirusieji. 1800 m. gyventojai skundėsi, o iš Klaipėdos atsiųstas pareigūnas pastebėjo, jog „mirusiems ankšta kapinėse, parapijiečiams – bažnyčioje“. 1830 metais paskirta žemės kapinėms, 1869 m. kapinės prie bažnyčios buvo uždarytos, 1914 m. suplanuotos ir sutvarkytos naujos, 1917 m. nutarta prie bažnyčios įrengti didvyrių giraitę ir pastatyti Pirmojo pasaulinio karo aukoms atminti paminklą. Paminklo projektą parengė prof. May, šventoriui ir paminklui prižiūrėti Ernstas Ankeris įsteigė fondą, kuriam paaukojo 8 tūkst. markių. Jo rūpesčiu bažnyčios sienoje įtaisyta marmurinė plokštė su 187 žuvusių kare parapijiečių vyrų pavardėmis. 1919 m. per iškilmingą bažnyčios 500 m.  jubiliejų pašventintas paminklas ir atidengta lenta. Iškilmėse dalyvavęs generalinis superintendantas Genrichas pareiškė, kad tai vertingiausias Rytų Prūsijos paminklas žuvusiems kariams atminti. Rusnės miestelio šventėje buvusio senkapio medžiai (101) buvo apjuosti baltomis juostomis.

Laima PUTRIUVIENĖ