Prigijęs svetimame krašte

Šio žmogaus atsiradimas Klaipėdos krašte šiek tiek kuriozinis. Tarnybiniais reikalais atvykęs į Raseinių apskrities švietimo skyrių, išvydo ašarojantį kolegą, kuris turėjo vykti į Pagėgių apskritį. M. Ignatavičius viešai pajuokavo, kad jei jam reikėtų vykti į Pagėgius jis ne verktų, o džiaugtus. Jis nežinojo, kad iš Tauragės ir Raseinių apskričių į tą kraštą reikėjo skubiai komandiruoti po 15 pedagogų...

Kažkam perdavus valdžiai jo žodžius, Marcelinas jau kitą dieną gavo visus reikalingus kelionei dokumentus ir atsidūrė Vėžininkų pradinėje mokykloje. Po karo Klaipėdos krašte kūrėsi žmonės iš visos Lietuvos, mat vietinių gyventojų bebuvo mažai. Vėliau dirbant  Vilkyškių mokykloje pamokose tekdavo naudoti net tris kalbas: rusų, lietuvių ir vokiečių...

Niekada gyvenime M. Ignatavičius nepamirš kelionės į Komijos respubliką. Jį kartu su kitais komandiruotais delegacijos nariais tuometinės Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Justas Paleckis išsiuntė parvežti 16 lietuvių vaikų, toli nuo gimtinės likusių be tėvų. Kotlaso vaikų namų darbuotojai pasiūlė vietoj nustatyto vaikų skaičiaus paimti visus pas juos atsidūrusius lietuvių vaikus, kurie jau buvo net savo gimtąją kalbą primiršę. Iš viso į Lietuvą M. Ignatavičius su bendrakeleiviais parvežė daugiau kaip 40 vaikų. Vėliau į Komiją jis jau važiavo vienas ir parlydėjo namo dar tiek pat vaikų. Už šį poelgį 2007 m. LR Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo M. Ignatavičių Lietuvos didžiojo kunigaikščio ordinu.

Iš Pagėgių krašto M. Ignatavičius buvo perkeltas į Šilutės rajoną, kur bedirbdamas Vyžų pradinėje mokykloje sutiko savo gyvenimo meilę, su kuria kartu žengė tolimesnio gyvenimo keliu. Teko padirbėti Juknaičiuose, Žemaičių Naumiestyje, 1952 m. tapo Šilutės pirmosios vidurinės mokyklos direktoriumi. Vėliau dirbo Šilutės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, Civilinės gynybos štabo viršininku, Kultūros skyriaus vedėju. Aukštesnių pareigų užimti M. Ignatavičiui neleido „budrūs“ saugumiečiai, žinoję, kad vienas artimas jo giminaitis gyvena JAV, o jis pats vokiečių okupacijos laikais dirbo mokesčių rinkėju. Iki pensijos M. Ignatavičius dirbo Traksėdžių mokyklos direktoriumi.

Prieš atvykdamas į Šilutę apie šį miestelį Marcelinas žinojo iš Hermano Zudermano kūrinių, kuriuos gimnazijoje skaitė per vokiečių kalbos pamokas. Po karo dirbdamas Pagėgiuose, apsilankęs Šilutėje susižavėjo jos žaluma ir gamta. Šilutiškiai patiko savo nuoširdumu, paprastumu bei linksmumu. Pedagogas įsitikinęs, kad dainuojantis ar šokantis žmogus visada bus geras, dėmesingas kitiems, lengviau pakeliantis gyvenimo negandas. Jis niekada nepamirš pirmosios dainų šventės Šilutėje1949 m., kai daina, šokis ir muzika suartino visus. Vėliau jam vadovaujant rajono kultūriniam gyvenimui Šilutėje atsirado dainų ir šokių ansamblis „Rezginėlė“, kūrėsi chorai, aktyvus buvo liaudies teatras. Vaidindavo ir pats M. Ignatavičius, pripažinęs, kad svajojo apie profesionalaus aktoriaus karjerą, bet svajonė taip ir liko svajone...

Šaknys – Raseinių pusėje 

M. Ignatavičiaus gimtinė – Šauklių kaimas Raseinių krašte. Jo tėvas Juozas, Pirmojo pasaulinio karo pabaigą sutikęs prie Rygos, nenorėdamas likti bolševikinėje armijoje sugrįžo į Lietuvą, kur jam teko tarnauti pas ūkininkus, nes tėvai turėjo didelį vaikų būrį ir labai mažai žemės. 

Likimas jį atvedė į Padalskių ūkį, kur šeimininkavo mirusio šeimininko duktė Marcelė, o  vienintelis šeimininko sūnus buvo išvažiavęs ieškoti laimės į Ameriką. Samdinys ir šeimininkė patiko vienas kitam ir greitai sumainė aukso žiedus. Savo pirmagimį nutarė pavadinti mamos vardu.

Pirmieji Marcelino vaikystės prisiminimai: nelabai skanios močiutės gaminamos salotos ir vieno dėdės pasakojimai apie būsimą žmoną ir jos kraitį...

Mokėsi Kebeliškių pradžios mokykloje, Raseinių gimnazijoje. Net ir sulaukęs garbaus amžiaus M. Ignatavičius prisimena visus bendramokslius, mokytojus, kitus žmones, kuriuos pažinojo. Pasak jo, ir vėliau gyvenime iš jų neretai sulaukdavo pagalbos bei paramos. Pradėjus mokytis gimnazijoje, klasėje buvo 65 mokiniai.

Besimokydamas gimnazijoje išgyveno pirmąją sovietų okupaciją. Gimnazistų choras iš Raseinių buvo pakviestas dainuoti Radiofone, tą dieną Kauno gatvėje jie girdėjo laikraščių pardavinėtojų skelbimus apie tuometinio Lietuvos Vyriausybės vadovo Antano Merkio vizitą į Maskvą, Italijos įstojimą į karą ir kitus nerimą keliančius pranešimus apie įvykius pasaulyje. Kitą dieną Raseiniuose pasirodė rusų tankai. Netrukus iš gimnazijos programos buvo pašalinta lotynų ir prancūzų kalbų pamokos, pradėta mokyti Konstitucijos. Po pirmųjų žmonių vežimų į Sibirą nebesimatė kai kurių mokytojų ir bendraklasių. Naujos valdžios įteikti brandos atestatai buvo pažymėti kūjų ir pjautuvu, bet prasidėjus karui jie buvo surinkti ir pakeisti atestatais su Vyčio ženklu.

M. Ignatavičius, norėdamas išvengti privalomos mobilizacijos, tapo mokesčių rinkėju. Tuo laiku ūkininkai turėjo daug vokiškų pinigų ir sumokėti okupacinei valdžiai visus mokesčius galėjo be jokių pykčių. Į Lietuvą atėjus rusų kariuomenei, fronto linija stabtelėjo ties jų ūkiu – čia vokiečiai artileristai buvo įrengę vietas pabūklams, jaunesnius šeimos narius išvarė kasti apkasų. Tik per atsitiktinumą šeima nebuvo išvaryta į Vakarus. Pasibaigus karui, M. Ignatavičius sužinojo, kad dirbant mokesčių rinkėju, šios pareigos jo nepasaugos nuo tarnybos sovietų armijoje, todėl nutarė tapti mokytoju, mat šiems nereikėjo atlikti karo prievolės.

Jaunimo nesmerkia 

M. Ignatavičius sako jokio ilgaamžiškumo recepto neturintis. Praeityje ir rūkydavo, ir stikliuką pakeldavo, nevengdamas gerų kompanijų. Kad artėja prie šimtmečio, pašnekovas vadina Likimo noru. Ponui Marcelinui labiausiai gaila, kad retėja senų pražįstamų, bičiulių ratas. 90-mečio proga vietoj penkių buvusios I vidurinės mokyklos laidų sveikino tik keturių atstovai – iš pirmos laidos abiturientų teliko tik trys... 

Dabar dienas M. Ignatavičius leidžia vaikštinėdamas po miestą, apsilankydamas knygų pristatymuose, klausydamasis klasikinės muzikos, žiūrėdamas televizorių. Jam nepatinka, kai vyresnio amžiaus žmonės dažnai keiksnoja jaunimą. Anot jo, dabartinis jaunimas yra puikus, nors gyvena daug modernesnį ir visiškai kitokį gyvenimą nei kažkada jie.

Edmundas MIELIULIS