Kelionė iki Danijos ir atgal

Iki Klaipėdos, iš kur plaukė keltu į Švediją, turistai nusigavo skirtingais būdais. Vieni išvažiavo dviračiais iš Šilutės, kiti savo dviračius ir mantą iki kelto atvežė automobiliais. Pasak A. Višinsko, kelte su dviračiais jokių problemų nebuvo – juos sustatė tame pat denyje, kur keliami automobiliai. 

Netikėtų kliūčių atsirado pačioje Švedijoje, iš kur žygio dalyviai iki Danijos keliavo traukiniu. Vyrai buvo nusipirkę visus 12 bilietų į vieną vagoną. Paaiškėjo, kad pagal taisykles, viename vagone galima vežti tik 6 dviračius. Tiek numatyta ir specialių vietų jiems tvirtinti. Iš pradžių švedai iš viso norėjo išprašyti šilutiškius iš traukinio, tačiau šie nepasidavė. Jie aiškino, kad perkant bilietus nebuvo įspėti apie tai, kad viename vagone galima vežti tik po 6 dviračius. Galų gale geležinkelininkai nusileido ir skubiai prikabino dar vieną vagoną, kur nepažeidžiant taisyklių tilpo viskas.

Su panašia problema susidurta ir grįžtant. Danijoje pirkdami traukinio bilietus į Švediją, keliauninkai įspėjo, kad jie visi yra su dviračiais. Tuomet į vieną traukinį pavyko sutalpinti 8 kelionės dalyvius, likusieji grupę pasivijo kitu, po valandos išvykusiu traukiniu. Beje, Švedijoje, Karlshamno mieste, šilutiškiai susitiko mūsų krašte gerai pažįstamą Tadą Girčių, kuris taip pat vyko į Šilutę.

Dviračių Meka

„Danija – dviračių Meka“, – apibūdino Šilutėje dviračių parduotuvę ir jų remonto dirbtuvėlę turintis A. Višinskas. Danų dviračiai būna dviejų rūšių: vieni – labai paprasti, praktiški, kiti – sportinio tipo, skirti greitam važiavimui. Daugelis – gerokai padėvėti... Visur įrengtos dviračių stovėjimo aikštelės, kuriose dviračiai statomi tarp dviejų metalinių žiedų įspraudžiant priekinį ratą. Dauguma dviračių nerakinama. A. Višinskas abejoja, ar juos kas vogtų. Jei reikia, pasiskolina ir nuvykę į savo kelionės tikslą ten palieka. Dviračių takelių daug, eismas jais intensyvus. Pasitaikė,  kai keliautojai turėjo įdėmiai stebėti vieni kitus, kad nepasimestų.

Didelį įspūdį paliko vaikų darželis, kurio teritorijoje įrengta aikštelė. Joje mažieji danai mokosi kelių eismo taisyklių, saugiai važinėti dviračiais. Per dvi buvimo Kopenhagoje dienas A. Višinskas sakė nematęs nė vieno transporto kamščio. Automobilių Danijos sostinėje nedaug, dažniausiai jie nedideli, panašaus amžiaus kaip Lietuvoje. Naujų net rečiau nei pas mus pamatysi.

Kelioninė buitis

Dar išvykdami iš Šilutės dviratininkai buvo sutarę, kad nakvos viešuose parkuose, kur nakvynė nemokama ir yra tualetas bei vandens. Kiekvienas vežėsi palapinę. Maisto, kuris Danijoje brangus, įsidėjo lietuviško – šaltai rūkyto kumpio, lašinių, kruopų. Kas norėjo, produktų pirkosi papildomai. Kiekvienam keliautojui per dieną reikėjo apie 5-6 litrų vandens. Jį teko pirkti. Vandens kaina: apie 8 Lt už 1,5 litro butelį. 

Pusryčius ir vakarienę dažniausiai gaminosi ant kartu vežamos dujinės plytelės, keliose vietose buvo laužavietės. Išvykdami nepamiršdavo surinkti šiukšlių. Burtai lėmė, kas tą dieną veš iki konteinerio šiukšles, dujinę plytelę ir puodą.

„Kokią stovyklavietę rasdavome, tokią ir palikdavome“, – sakė A. Višinskas. Bendros kelionės išlaidos vienam žmogui sudarė iki 1500 litų.

Kelionės įspūdžiai

Per 8 dienas Danijos keliais dviračiais važiuota beveik 38 val. ir įveikta per 600 km. Apvažiuota visa Zelandijos sala. Vidutinis greitis – apie 16 km/val. Pasak A. Višinsko, užmiestyje važiuodavo apie 20 km/val. 

Keliautojų turėjo dviračius ne iš pigiųjų – kiekvienas kainuoja per 1000 Lt. Leistis į tolimą kelią su pigia ir nelabai patikima technika būtų rizikinga. Per visą kelionę didesnių gedimų nebuvo, tik du kartus pradurtos galinės padangos – teko pakeisti kameras.

Nukeliauti buvo galima ir daugiau, tačiau, kai tik pasitaikydavo proga, vyrai sustodavo pažaisti pliažo tinklinio. Gražiose apylinkėse nevengdavo ir bokalo alaus, kuris bare kainuoja nuo 22 Lt.  Nuvažiavę po 80 km per dieną su iki 150 kg apkrautu dviračiu, pasijusdavo pavargę. Dažniausiai mausdavo kojų raumenis. Nuo pasturgalio pervargimo ilgai sėdint ant dviračio, saugojo specialios dviratininko kelnės su paminkštinimu. Kas tokių kelnių neturėjo, teko įsigyti Danijoje.

Orai keliautojus lepino – nekaršta, be lietaus. Didžiausią įspūdį paliko Kopenhagos senamiestis. „Gido neturėjome, tai gal ir mažiau pamatėme, bet tiek įspūdžių nei keliaudamas automobiliu, nei pėsčias nepatirsi“, – sakė A. Višinskas. Kopenhagos uoste jie matė ir įžymiąją undinėlės skulptūrą, tiesa, per televiziją... Šiuo metu įžymioji uosto puošmena eksponuojama parodoje Kinijoje, todėl jos atvaizdą į uostą tiesiogiai transliavo apie 2 x 3 m dydžio televizoriaus ekrane.