Vidury savaitės, alsią vasaros dieną, ant Lazduonėnų piliakalnio aplinkinių kaimų žmones paminėti šią Lietuvai reikšmingą datą pakvietė Vainuto seniūnija, Bikavėnų senųjų kaimo  tradicijų centras ir Vainuto moterų ansamblis „Lazduona“ (vadovė Adma Baltutienė). Vienas iš didžiausių mūsų krašto senovės lietuvių gyvenimą menantis Lazduonėnų piliakalnis nebe pirmus metus tampa vieta, kur susirenka Vainuto bendruomenė.

Šįkart kiekvienas, panoręs patekti į piliakalnio šventę, turėjo pripiešti nors vieną akcentą įsivaizduojamos Lazduonėnų pilies piešinyje. Vieni piešė pilies apsauginį tiltelį, kiti „grindė“ akmenų taką į pilį su plevėsuojančiomis vėliavomis ir saugomą patrankomis...

Netrukus per Lazduonėnų piliakalnio miškus nuskardėjo būgnų griausmas, susirinkusieji pamiršo kasdieninius pokalbius, šventės vedėja – Vaidilutė – kvietė mintimis nusikelti į praeitį. Būrio vaidilučių lydimas atvyko Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (Vainuto vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas Vincas Žąsytis), jo motina Birutė (Žemaičių krašto etnokultūros centro darbuotoja Lina Balčiauskienė).

Tarsi iš praeities suskambo eilės apie laukų, miškų, melsvųjų vandenų kraštą – gimtinę. Tai   „Lazduonos“ ansamblio dainininkės deklamavo apie Lietuvą, paskui ant seno ąžuolo kelmo, tapusio aukuru, garbingai uždegė ir Dievams paaukojo ugnies, gyvybės simbolį – kiaušinį. Susikibę už rankų susirinkusieji davė priesaiką: „Te išsipildo mūsų norai ir Dievo valia“ bei pasižadėjo, kad nuo šiol kaimo bendruomenė kasmet ant Lazduonėnų piliakalnio organizuos Valstybės dienos šventę.

„Žalgirio mūšis ne tik sunaikino kryžiuočių ordiną, bet ir paskatino visus siekti vienybės Lietuvos vardan. To linkiu ir šių dienų žmonėms“, – kalbėjo Vainuto parapijos klebonas Kazys Žąsytis. Pritardami jam susirinkusieji užtraukė vienybę simbolizuojančią „Giminių“ dainą.

Ant piliakalnio, atidėję vasaros darbus, atskubėjo nemažas būrys aplinkinių kaimų gyventojų, sulaukta ir garbingų svečių. Atvyko Seimo narys Remigijus Žemaitaitis, prisipažinęs, kad šią iškilią istorinę datą pirmą kartą užkopė ant Lazduonėnų piliakalnio ir stebėjosi jo didybe ir grožiu. Savivaldybės administracijos direktorius Šarūnas Laužikas juokavo suprantąs, kodėl kryžiuočiai puolė lietuvių pilis, matyt lietuvaitės, kaip ir šiandien gražiai dainuojančios, juos viliojo...

Svečiams dovanoti Žalgirio mūšį simbolizuojantys moliniai kardai, o Vytauto motina Birutė porino prie jūros pririnkusi ir suvėrusi gintarinių vėrinėlių, kurie svečiams primins šią šventę.

Vainuto seniūnas V. Mockus už gražią iniciatyvą organizuojant ir telkiant bendruomenę dėkojo Lazduonėnų kaimo seniūnaitei Renatai Lukočienei. Padėkos žodžių seniūnaitei negailėjo ir kaimo gyventojai.

Pakvietusi keletą drąsių vyrų Vaidilutė davė jiems nelengvą užduotį – pabūti žvalgais. Anuomet žvalgai apie artėjantį pavojų ar priešą pranešdavo įvairiais garsais. Šventės savanoriams buvo pasiūlyta pašvilpauti lietuvių liaudies dainą. Vyrai – ne iš kelmo spirti, abu  pašvilpavo „Ant kalno mūrai“. Vaidilutė jiems už tai įteikė po prizą. Kitus pakvietė kunigaikščiais pabūti. Savanoriams teko ant žirgų (kaladžių) sėsti: Vainuto seniūnui V. Mockui ant „Mindaugėlio Arklėno Ašuto“, kitų žirgai – ne ką paprastesni. Dar „bešuoliuojant“ balioną pripūsti liepė...  

Dainų dovanojo Žemaičių krašto etnokultūros centro vokalinis ansamblis „Lendra“. Smagiai grojo bikavėniškių kaimo kapela „Lolytėlė“, o nešokančiuosius trypti kvietė „Bikavėlė“. Įsismaginę ne iškart pajuto, kad pro šimtamečių medžių properšas jau lynoja, o netrukus tikra vasaros liūtis išprausė kiekvieną šventės dalyvį. Ir ne tik liūtis, į šventę atvyko čigonai. Nuo pokario čia gyvenantys žmonės prisimena, kad ant piliakalnio glausdavosi čigonai.